Ištrauka iš kardinolo Josepho Ratzingerio (popiežiaus emerito Benedikto XVI) straipsnio Tikėjimas, tiesa ir kultūra - apmąstymai remiantis enciklika Fides et ratio, lietuviškai pasirodžiusio „Bažnyčios žiniose“ Nr. 6 (256) 2006.
Leiskite dar akimirką ties tuo stabtelti, nes tai esminis žmogaus egzistencijos klausimas, pagrįstai iškylantis į pirmą vietą ir šiandieniuose teologiniuose debatuose. Juk čia kalbama apie tikrąjį impulsą, nuo kurio prasidėjo filosofija ir prie kurio ji visada turi grįžti; čia, jei savo užduočiai nori likti ištikimos, neišvengiamai susiliečia teologija ir filosofija. Tai klausimas: kaip žmogus tampa išganytas? Kaip jis tampa teisus?
Senovėje daugiausia žvelgta į mirtį ir kas bus po mirties; dabartyje, kuri dėl anapusinio pasaulio nėra tikra ir todėl dažniausiai iškelia jį už skliaustų, teisumo vis dėlto tenka ieškoti laike, kartu neapeinant problemos, kaip įveikti mirtį. Debatuose dėl krikščionybės ir pasaulio religijų santykio, kad ir labai keista, vis dėlto išliko tikrasis diskusijos objektas - koks yra religijų ir amžinojo išganymo santykis. Klausimas, kaip žmogus gali būti išgelbėtas, veikiau vis dar keliamas klasikine prasme. Atsakant į tai, gana visuotinai įsitvirtino tezė: visos religijos yra keliai į išganymą. Galbūt ne įprastinis išganymo kelias, bet jei jau taip, tai religijos yra bent „ypatingi išganymo keliai": per jas išganymą pasiekia visi - tai tapo paplitusia nuomone.
Toks atsakymas atitinka ne tik šiandien mums besiperšančią tolerancijos bei pagarbos kitam idėją. Jis taip pat atitinka šiuolaikinį Dievo paveikslą: Dievas negalįs atmesti žmonių vien dėl to, kad jie nepažįsta krikščionybės ir yra užaugę kitoje religijoje. Jų pamaldumą jis priimsiąs lygiai taip pat kaip ir mūsų. Kad ir kokia iš pirmo žvilgsnio suprantama – šiandien paremta ir daugeliu kitų argumentų - būtų ši tezė, ji vis dėlto kelia klausimų. Juk pavienės religijos reikalauja ne tik skirtingų, bet ir tarpusavyje prieštaraujančių dalykų. Daugėjant su religija nesusijusių žmonių, visuotinė išganymo teorija išplečiama, kad apimtų ir nuosekliai praktikuojamas nereligines egzistencijos formas. Tada tikrai galima sakyti, jog laikoma, kad vienas kitam prieštaringi dalykai vedą į tą patį tikslą, - vienu žodžiu: mes vėl atsiduriame reliatyvizmo klausimo akivaizdoje. Tyliai suponuojama, jog iš esmės visi turiniai galioja vienodai. Kas galioja iš tikrųjų, nežinome. Pasak Prūsijos karaliaus Friedricho II, kiekvienas turi savo keliu - savaip tapti palaimintas. Taip per išganymo teorijas reliatyvizmas neišvengiamai grįžta aplinkiniu keliu: tiesos klausimas iš religijų klausimo ir išganymo klausimo pašalinamas. Tiesa pakeičiama geru ketinimu; religija pasilieka subjektyvumo srityje, nes tai, kas objektyviai gera bei teisinga, nepažinu.
Religijų nevienodumas ir grėsmės joms
Ar su tuo turėtume susitaikyti? Ar dogmatinio rigorizmo ir humaniško reliatyvizmo alternatyva neišvengiama? Manau, kad minimų teorijų atveju nepakankamai tiksliai apmąstyti trys dalykai. Pirmiausiai visos religijos (o šiandien dar ir agnosticizmas bei ateizmas) laikomos vienarūšėmis. Bet kaip tiktai taip nėra. Iš tikrųjų yra išsigimusių bei ligotų religijos formų, žmones ne ugdančių, bet darančių vienas kitam svetimus: marksistinė religijos kritika nebuvo iš piršto išlaužta. Susirgti gali ir religijos, pripažintinos dorovės požiūriu didžiomis bei keliaujančiomis į tiesą.
Induizme (iš tiesų kuopinė sąvoka, apimanti daug religijų) pasitaiko didingų elementų, bet kartu ir neigiamų aspektų: apsiribojant vos keliais pavyzdžiais, minėtina susipynimas su kastų sistema, našlių deginimas, išsirutuliojęs iš pradžioje simbolinių vaizdinių, šaktizmo išsigimimai.
Tačiau ir islamui su visu tuo, ką jis turi didaus, nuolat gresia pavojus prarasti pusiausvyrą, atverti erdvę prievartai ir leisti religijai nuslysti į išoriškumą bei ritualizmą.
Yra, kaip visi puikiai žinome, ir nesveikų krikščionybės formų – pavyzdžiui, kai kryžiuočiai, užėmę šventąjį miestą Jeruzalę, kuriame už visus žmones mirė Kristus, savo ruožtu surengė musulmonų ir žydų skerdynes.
Taigi religija reikalauja mokėti atpažinti: atpažinti religijos pavidalus ir tai, kas pačioje religijoje yra jos tikroji aukštuma. Su turinių sulyginimu galiojamumo prasme ir idėja, kad visos religijos skirtingos ir kartu iš tikrųjų vienodos, toli nenuvažiuosi. Reliatyvizmas pavojingas, visiškai konkrečiai - individualiai ir bendruomeninei žmogiškajai būčiai. Tiesos atsisakymas žmogaus neišgano. Niekam ne paslaptis, kiek daug bloga padaryta istorijoje gerų nusistatymų bei ketinimų vardu.
Išganymo klausimas
Taigi priėjome prie antro dalyko, į kurį paprastai neatsižvelgiama. Kai kalbama apie religijų išganomąją reikšmę, dažniausiai, kad ir kaip būtų keista, galvoje turima tik tai, jog jos visos įgalina amžinąjį gyvenimą, taip sykiu neutralizuojamos mintys apie amžinąjį gyvenimą, nes jį juk vis tiek pasieksi. Tačiau išganymo klausimas šitaip nederamai apribojamas. Dangus prasideda žemėje. Išganymas anapus suponuoja teisingą gyvenimą šiapus.
Tad negalima paprasčiausiai klausti, kas pateks į dangų, taip sykiu atsikratant klausimo, kas yra dangus. Reikia klausti, kas yra dangus ir kaip jis ateina į žemę. Anapusinį išgelbėjimą turi atspindėti gyvenimo būdas, darantis žmogų ,,žmogišką" ir todėl atitinkantį Dievo valią čia, šioje žemėje. Tai vėlgi reiškia, kad išganymo klausimo atveju reikia žvelgti toliau pačių religijų ir kad nuo jo neatsiejami teisingo gyvenimo kriterijai, kurių nevalia savo nuožiūra sureliatyvinti.
Tad pasakyčiau taip: išganymas prasideda žmogaus tapimu teisiu šiame pasaulyje, visada apimančiu abu polius – individą ir bendruomenę. Yra elgesio formų, neprisidedančių prie žmogaus tapimo teisiu, ir tokių, kurios niekada neatsiejamos nuo žmogaus buvimo teisiu. Tai reiškia: išganymas glūdi ne religijose, kaip tokiose, bet susijęs su jomis tiek, kiek jos žmogų kreipia į vienatinį Gėrį, į Dievo, tiesos ir meilės paiešką. Todėl išganymo klausimas visada apima religijų atžvilgiu kritinį elementą, lygiai kaip jis, priešingai, su religijomis gali būti siejamas ir teigiamai. Bet kuriuo atveju jam rūpi gėrio vienybė, tiesos vienybė - Dievo ir žmogaus vienybė.
Žmogaus sąžinė ir gebėjimas pažinti tiesą
Ši ištara veda prie trečio dalyko, kurį čia norėčiau aptarti. Žmogaus vienybė turi organą - sąžinę. Šventasis Paulius išdrįso teigti, kad visi žmonės geba girdėti sąžinę, taip išganymo klausimą atsiedamas nuo pažinimo bei Toros laikymosi ir susiedamas su visuotine sąžinės pretenzija - sąžinės, kurioje kalba vienatinis Dievas, kiekvienam pasakantis tikrai esminius Toros dalykus: ,,Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie, neturintys įstatymo, patys sau yra įstatymas. Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė..." (Rom 2, 14 ir t.).
Paulius nesako: jei pagonys laikosi savo religijos, tai gerai prieš Dievo teismą. Priešingai, jis smerkia didžiumą ano meto religinių praktikų. Jis nurodo kitą šaltinį - tai, kas įrašyta visų širdyje, vienatinio Dievo vienatinį gėrį. Tačiau šiandien egzistuoja dvi viena kitai priešingos sąžinės sąvokos, kurios, tiesa, dažniausiai tiesiog suplakamos viena su kita. Pauliui sąžinė yra vienatinio Dievo girdėjimo organas visuose žmonėse, kurie yra vienas žmogus. Tuo tarpu šiuo metu sąžinė atrodo išreiškianti subjekto, virš kurio dorovės srityje nebegali būti jokios instancijos, absoliutumą. Gėris, kaip toks, suvokimui neprieinamas. Vienatinis Dievas suvokimui neprieinamas. Moralės ir religijos srityje subjektas yra galutinė instancija. Tai logiška, jei tiesa, kaip tokia, neprieinama. Tad Naujiesiems laikams sąžinė reiškia reliatyvizmo, bendrų dorovinių bei religinių kriterijų negalimybės kanonizavimą, tuo tarpu Pauliui ir krikščioniškajai tradicijai, priešingai, ji buvo žmogaus vienybės ir Dievo girdimumo, vieno ir to paties gėrio privalomumo visiems laidas (27).
Kad visada buvo ir yra „šventųjų pagonių", lemia tai, jog visur ir visada - net jei dažnai tiktai vos vos ir fragmentiškai - buvo juntamas „širdies" balsas, jog įpareigojanti Dievo Tora buvo girdima mumyse pačiuose, mūsų kūriniškoje esybėje, taip leisdama mums peržengti, kas vien subjektyvu, artintis vienam prie kito ir prie Dievo. Ir tai yra išganymas. O apskritai tai, ką Dievas daro su varganais mūsų pastangų artintis prie gėrio, prie jo paties fragmentais, lieka paslaptis, kurios išrakinėti neturėtume leisti sau trokšti.
Kard. Joseph Ratzinger
www.pinterest.com
